Žmogaus likimas – tarsi medžio šaka. Augo sau tiesiai, bet kažkas eidamas pro šalį ėmė ir palaužė ją atsainia ranka. Šaka sugijo, tačiau atūžė audra. Sulinko šaka nuo vėjo, bet išsistiebė aukštyn. Atsirėmė į kitą šaką ir nulinko žemyn. Bet vis tiek auga šaka. Vis tiek – džiaugiasi pavasariu, vis tiek – svilina ją speigas ir daužo kruša. Kreiva šaka, randuota, bet gyva. O kokia ji galėjo būti – to dabar jau niekas nepasakys.
Related Keywords: Pro