The woods do that to you, they always look familiar, long lost, like the face of a long-dead relative, like an old dream, like a piece of forgotten song drifting across the water, most of all like golden eternities of past childhood or past manhood and all the living and the dying and the heartbreak that went on a million years ago and the clouds as they pass overhead seem to testify(by their own lonesome familiarity) to this feeling. Taip būna miškuose, jie visada atrodo pažįstami, kadai prarasti, išblukę lyg seniai mirusio giminaičio veidas, tartum sena svajonė, tarsi nuotrupa pamirštos dainos, plaukiančios virš vandens, o labiau už viską - tarsi auksinės praėjusios vaikystės amžinybės ar preėjusios brandos, ir visa, kas gyva, visa, kas mirę, visa širdgėla, ištikusi prieš milijoną metų, ir debesys, plaukiantys tau virš galvos, liudija savo vienišu artimumu šį jausmą.